Mentorystės programa „Į Mėnulį“ padeda mokiniams priartėti prie svajonių
Mentorystės programa „Į Mėnulį“ padeda mokiniams priartėti prie svajonių
Pasirodžius pranešimui apie minimalaus stojamojo balo įvedimą aukštosiose mokyklose, tarp vyresnių klasių moksleivių kilo diskusijos. Kai kurie piktinosi, nes, pasak jų, visiems turi būti suteikta laisvė įgyti specialybę, kiti tokias permainas palaikė. Tačiau kuo anksčiau mokinys pradeda domėtis karjeros galimybėmis, tuo jam lengviau siekti savo išsikeltų tikslų ir norimo rezultato. Tada netenka nerimauti ir dėl pokyčių švietimo sektoriuje.
Mokykloje mokiniams atrasti sau patinkančią specialybę padeda Karjeros centro atstovas, kuris supažindina juos su profesinėmis galimybėmis ir karjeros perspektyvomis Lietuvoje. Tokio centro darbuotojas labiau padeda bendrais klausimais, tačiau jis neturi galimybės mokiniui skirti mentoriaus, kuris stebėtų jo tobulėjimą. Vienas iš būdų, padedančių moksleiviams susipažinti su juos dominančios profesijos specialistais ir pasinerti į jų profesinę kasdienybę, yra mentorystės programos. Prieš dvejus metus Vilniuje įkurtas mentorystės projektas „Į Mėnulį“ skatina mentorių patirties dalijimąsi su moksleiviais ir padeda pastariesiems ateityje lengviau įsilieti į naują aplinką universitete ar darbovietėje.
Unikalus mentorystės projektas Lietuvoje. Projekto autorius Julius Paplauskas pasakoja, kad idėja kurti mentorystės projektą kilo dalyvaujant programoje „Renkuosi mokyti!“, kai dirbo ekonomikos ir matematikos mokytoju Šiaulių Didždvario gimnazijoje. „Aš mokiau vienuoliktų ir dvyliktų klasių moksleivius, todėl jau buvau susidūręs su jiems rūpimais dalykais. Tada supratau, kad vesdamas pamokas negaliu suteikti jiems gyvenimiškos patirties, kurios jiems taip trūksta“, – sakė J. Paplauskas. Pasak jo, vyresnių klasių moksleiviams yra aktualūs karjeros klausimai, tačiau mokyklose nėra galimybės turėti savo asmeninius mentorius. O mokytojai ar tėvai dažnai nesuteikia tokios paramos, kokios reikia mokiniui. Tėvams rūpi vaikų ateitis, tačiau neretai jie primeta, kokią specialybę rinktis, o mokytojai per daug atitrūkę nuo darbo rinkos ir ekonominių tendencijų.
„Dar studijų metais Anglijoje teko girdėti apie žinomą mentorystės programą „Didysis brolis“, todėl norėjosi kažką panašaus sukurti ir Lietuvoje. Tuo metu šalyje jau buvo vykdomi keli projektai, bet jie labiau apėmė socialines problemas arba buvo orientuoti į grupių mentorystę“, – pasakojo projekto autorius. Jis teigė, kad norint kažką pasiekti, svarbiausia apie tai garsiai kalbėti – tada atsiras bendraminčių ir bus drąsiau artėti prie savo Mėnulio.
Skrydis į Mėnulį. Norintiems dalyvauti projekte svarbu žinoti jo etapus. Pirmiausia, vyksta mentorių ir moksleivių atranka: anketos su motyvaciniais klausimais pildymas, pokalbis su koordinatoriais, namų darbai. Tada visi atrinkti kandidatai dalyvauja mokymuose, o po to susitinka bendrame susipažinimo renginyje, kuriame gali išsiaiškinti kas kokiomis veiklomis užsiima. Po renginio, atsižvelgiant į abiejų pusių bendrus interesus, kiekvienam projekte dalyvaujančiam moksleiviui yra priskiriamas mentorius. Taip jie bendrauja metus ir bando pasiekti savo užsibrėžtus tikslus. „Jokių griežtų rėmų nėra, nes norime, kad kiekvienas iš projekto išsineštų tai, kas jiems reikalingiausia“, – sako keliose nevyriausybinėse organizacijose dirbantis vaikinas.
Projekto pavadinime figūruojantis Mėnulis siejamas su svajonėmis. J. Paplauskas sako, kad vaikystėje dažnai vaikai nori tapti kosmonautais ir nuskristi į Mėnulį: vieni iš tiesų tampa kosmonautais arba pilotais, o kitiems tai atrodo nerealu. Ir apskritai jaunam žmogui kai kurios svajonės atrodo tolimos ir net neįmanomos. Tačiau viskas įmanoma, tik reikia noro ir žmonių, kurie motyvuotų, padėtų visus tikslus įgyvendinti. J. Paplauskas teigia, kad prieš dvejus metus kai kurios poros taip susibendravo, kad dar dabar palaiko ryšius. Pasak jo, ne kartą moksleiviai yra grįžę į projektą, dėkodami, kad įgijo daug žinių ir rado ne tik puikių mentorių, bet ir gerų draugų.
Kiekvienas kuriame savo istoriją. Šiemet, paskutinį vasario sekmadienį, „Į Mėnulį“ komanda jau trečią kartą per dvejus metus kvietė susipažinti 9-12 kl. moksleivius ir įvairių sričių specialistus. Prieš renginį organizatoriai visų paprašė atsinešti jį patį pristatantį daiktą. Nedrąsumą išsklaidė susipažinimo užduotis: stovint ratu reikėjo pasakyti savo vardą ir parodyti atsineštą daiktą. Vėliau šešiasdešimt renginio dalyvių išsibarstė po salę, ieškodami žmogaus, kuriam galėtų papasakoti savo daikto istoriją. Po to, reikėjo pasirinkti žmogų, kuris norėtų išgirsti kas gero nutiko jam tą savaitę ir to paties paklausti kito. Socialinio projekto „Tikras žmogus“ koordinatorius Gytautas Čilinskas pasiūlė dar vieną susipažinimo užduotį: pasakyti vieni kitiems po komplimentą, nepamirštant už jį padėkoti. Pasak G. Čilinsko, žmonės dažnai nemoka priimti komplimentų, ginasi ir sako, kad jie jų yra neverti, todėl žodis „ačiū“ yra labai svarbus.
Kai visi susipažino, kiekvienas dalyvis galėjo pasirinkti jį dominančią veiklą iš penkių: Lindy hopo pamoką, darbo su projekcijomis pristatymą, šviesų fotografiją, kavos ruošimo pamoką ir improvizaciją. Kas pusvalandį visi dalyviai keitėsi veiklomis, taip turėdami galimybę pamatyti penkių mentorių darbų ar pomėgių sritis. Visus intrigavo ant didelio lapo parašytas pavadinimas „Istorijų pasakojimas“. Paskutiniame renginio etape savanoriškų veiklų istorijomis pasidalijo „Ne imti, bet duoti“ projekto dalyviai ir VšĮ „Jaunimo kelionės“ atstovė. Kad istorijų klausymas būtų aktyvus, po trumpo kiekvienos jų pristatymo renginio dalyviai galėjo pasirinkti vieną istoriją, kurią nori išgirsti. Vėliau kiekvienos grupės atstovas, išskirdamas iššūkius ir pasiekimus, trumpai pristatė išgirstą istoriją.
Tikras žmogus gyvena čia ir dabar. Jis nuolat bando išeiti iš savo komforto zonos ir siekia savo tikslų. Dalyvauti prasmingose veiklose ir būti geraisiais pavyzdžiais verta, nes tai suteikia daug naudingos patirties, padeda tobulėti ir išeiti iš savo įprastos gyvenimo rutinos.
Straipsnio autorė: Neringa Narsaitė
Akimirkos iš susitikimo:
